Worker’s Code: Being an Effective Subordinate

Now there’s this thing about management theories. They keep telling you what YOU as a manager should be able to provide, in order to have an effective team.  That has created an army of MBAs and hordes of management consultants, a zillion of "just add water" management schools and approaches: NLP, coaching, John Adair, Great Man Theory, Trait Theory and even Fiedler’s Least Preferred Co-worker (wow) theory. It’s all about leadership, leading and empowering, right?
Wrong.
First thing you ever do as a manager is the one that will either empower you or haunt you for many years afterwards: that’s ASSEMBLING YOUR TEAM. What you do while you are cherry-picking your staff will have effect on whatever performance you will achieve. Doing that, you will of course find that some of your people are high achievers, some are incredible self-promoters, some are certified office arseholes, and the rest -the rest and the majority are so called "silent mass". They will work, if they are content with their salaries, crystal clear about their responsibilities, motivated to push slightly harder, but never to the point of over-exerting themselves. If any of these components is missing, the silent mass shall degrade into idleness, because, face it, they treat their work as means to earn a living, not as living itself.
The mistake managers are doing is to apply Darwinism to their silent mass: "if you are unfit to be a high achiever, you are unfit to work here". Such managers tend to apply a "One-Minute Manager" theory without discretion or vision, forget identifying clear mission, strategy and values to their own subordinates. This brings about disgruntlement and insecurity, and for most part – drop in productivity. In addition, they tend to forget to lay down the ground rules for communication with manager, in blissful ignorance of the fact that there are no self-understandable values in the office world. What is unsaid will most likely remain undone.
Because you can be a good manager, but your job as the good manager has to begin with ensuring you have good subordinates. Or at least to be able to discern good ones from poor ones.
Now, I can give you my own "Arturas House Rules" that I tend to impose. They are pretty simple and, you might say, self-understandible, but, as the practice has shown, require some enforcement (at least here in Lithuania), so if you make up your own ones or use mine, make sure their are readily communicated and controlled:
 
Worker’s Code
10 Ground Rules for Employees
 
  1. Your task is your responsibility. You either complete it on your own on deadline, or request help as soon as you learn of such a need. Don’t let your manager find out you have a problem with your assignment by or after the deadline.
  2. Treat your colleagues, managers and subordinates with respect. Shouting, calling names and personal attacks are not tolerated.
  3. Your manager is just a machine that produces informed decisions, delegates work and issues authorizations. He/she is not a problem-solving machine. If you want to escalate the problem, come with sufficient background and options.
  4. Do not be afraid to make mistakes and admit them in due time. Thus you can solicit help earlier than the damage has snowballed into unmanageable.
  5. Always come with good ideas. A good idea is rewarded with execution, a good execution is rewarded with recognition, and regular recognition is rewarded with promotion. There is no other way to get the latter.
  6. Never send one request to more than one person. If there are several parts in request, clearly identify who should do what, and if something is for information only, mark the recipient as cc.
  7. It’s a worker’s honorable duty to help the teammate. It’s teammate’s honorable duty to reward the favor.
  8. There is no authority or resource you cannot get if the reason is good enough and you asked in due time.
  9. If you are late for a meeting, you are wasting both your and your colleagues’ time.
  10. There is no such thing as "not my job".
 
Reklama
Paskelbta temoje Organizacijos | Parašykite komentarą

Wanted: mythbusters

I keep on finding that people seem to be strangely, irrationally and somewhat pathetically drawn to all kinds of modern mythology, which includes mostly a blatant and senseless attempt at challenging hard facts and scientific evidence with belief-based arguments. I stumbled on one from back in 2007:
"According to all known laws of aviation, there is no way a bee should be able to fly. It’s wings are too small to get its fat little body off the ground. The bee, of course, flies anyway, because bees don’t care what humans think is impossible".

That’s, of course, the Bee Movie by Paramount, which is also plagued with other factual errors in all areas from aviation to botanics. But this one is said by narrator in the opening credits, so has a completely different power: younger viewers tend to take this not as an artistic exaggeration, but as an established fact. Kids and adults alike caught this and keep repeating a nonsensical fact that science is unable so far to explain why the bee flies.
The funniest thing about this whole affair is the fact that this myth has been debunked many times BEFORE release of the movie, so the scriptwriters might have as well checked the facts online (say, here: http://www.theness.com/scientists-report-bumblebees-cant-fly/). However, they stuck to the myth as much as to make it a blockbuster.
 
Apparently, any kind of statement that at least pretends to undermine authority of scientific method gets instantly leaked via Internet to millions and gets a great lot of attention before becoming A Well Established Non-Scientific Fact.
 
Why do people do that? Well, a classical myth such as Creationism is at least easy to explain, because it seems to be a part of clash of ideologies and there is a lot of money and power involved. But what about other nonsense? I think mostly there is something exciting and smug in being able to say to those boring, self-righteous science people who think they are the smart guys here: eat this! Come on, try to explain this with your quantum mechanics and genomes!
 
The fact is, in most cases there is no mystery in those myths and they can be quickly dissolved. But it’s probably a part of human nature that hype retractors are much less popular than hype itself. Returning from a brink of mystery to a boring usual world is not much of a news, and so mythbusting needs channels like Discovery to really attract masses to a rather daunting job of demystifying our world. And here’s thanks to those who do.
 
 
Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Vakaro prakasai

(Oficialus perspėjimas: visa tai, kas čia aprašyta, yra grožinė literatūra. Bet kokios aliuzijos į tai, kad galbūt kažkam tai galėjo nutikti iš tiesų, yra kiekvieno asmeninis reikalas.)
 
 
Vakaras. Sninga. Trečią parą. Kieme nepravažiuojama. Ne dėl pusnies. Dėl reno meganės skersai kelio. Vvrum. Vvruummm. "Gal padėtumėt pastumti mano mašiną, užstrigau". Balta striukutė, šviesūs auliniai batai ir "oops, I did it again" veido išraiška. 
Neatsisakau. Niekada neatsisakau. Kokia prasmė būtų šiandien? Anapus reno meganės ir jos savininkės mano asmeninė vieta. Joks kaimynas jos neužima. Ir neužims, nes tai aš ją šįryt nusikasiau. Rytoj nusikasiu vėl. Būsiu žvalus ir linksmas pakeliui į darbą.
"Atleiskit, tikrai nežinau, kaip tai atsitiko. Nesitikėjau atsistoti skersai, bet čia toks ledas…" Suprantu. Galima nepasakoti. Įsirėžiu į mašinos priekį, bandau padėti išsisukti.
Ji sėdi tiesiai prieš mane, akys skanuoja veidrodėlius, dantys įsikandę į lūpą. Kodėl mane visada traukė prie moterų, kurios nemoka slėpti susinervinimo? Suprantu, kad nelabai stengiuosi. Man apie tai primena šaltas skruzdėlių turgus už apykaklės. Gerai, dar kartą. Sužviegia priekiniai ratai, ir paleidžia fontaną sniego į mane.  Gerai, kad ne į veidą, bet vis tiek atrodau baltas. Ok, dar kartą. Turi gi ji išsisukti.
Už maniškės mašinos ir kitoje pusėje jau rikiuojasi eilutė. Damos ir senoliai. Jie neateis padėti, susisukę savo skardiniuose tankuose, stebės veiksmą. Nežinau, ar man gerai dėl to, ar blogai.  Dar kartą įsirėžiu ir stumiu, paslystu ant beveik pliko ledo. Meganė susvyruoja, pavažiuoja, aptaško mane baltomis čiurkšlėmis, ir grįžta į vietą. Meganės savininkė šypsosi man. Turbūt juokingai atrodau. Kaip bebūtų, tai geriau nei kandžioti lūpas. Bent jau savąsias.
Pasirodo, net ir senoliai turi tik tiek kantrybės. Dviese išsivynioja iš savo ikirevoliucinio mersedeso ir atšokuoja lyg mokinukai. "Na, stumiam, gelbėjam panelę, ha!". Ha. Akimirkos nebėra.  Kitą kartą pasitikrinkit, ar žmonės nori būti išgelbėti, patriarchai. Arba tiesiog važiuokit kitu keliu, jums nepakenktų. Karveliškių kelias – tiesiai ir į dešinę.
Vvrum. Reno meganė vienu judesiu sugrįžta į vėžes,o vienas senolis teatrališkai atiduoda pagarbą jos vairuotojai. Taip ir galvojau. Niekada nemėgau soldafonų.
"Ačiū". Žinoma, jokios problemos. Grįžtu prie vairo ir atitraukiu savo mašiną toliau nuo siauro takelio, kad visi galėtų išsisukti. Meganė nurieda. Nurieda mersedesas ir jo militaristiniai gyventojai. Gal ir viskas gerai, kas gerai baigiasi. Laikas grįžti prie savo nukastos vietelės.
Vrum. Vvrrrummm.Vvrrr-uuuuuummmm! Matyt, persistengiau su mandagumu. Gal paliksiu ją čia. Koks skirtumas, kur nešti kastuvą.
"Reikia pagalbos?"
Atsisuku. Nissan Micra. Ji stovi, pasirėmusi į duris. Juodi kailiniai, juodos pirštinės, išbalusios dėl nukritusio nuo durelių sniego. Veido išraiška "pasitrauk nuo mano kelio, liurbi".
Neatsisakau. Niekada neatsisakau.
 
 
Paskelbta temoje Knygos | Parašykite komentarą

No problem, it’s Greece!

Lukrecijus yra pasakęs: "Bet kurioje srityje kažkada buvo graikas, kuris padarė tai pirmas". Senovės graikų kultūrinis palikimu tiesiog neįmanoma nesižavėti, nesvarbu, ar tu esi menininkas, filosofas, politikas ar mokslininkas. Nuo Pitagoro iki Homero, nuo Aleksandro iki Sokrato, graikai sukūrė kultūrą, kuri išliko per amžius.
O šiandien, gerais pora tūkstantmečių vėliau, jie yra nepajėgūs pataisyti rozetės taip, kad netektų po to taisyti pačiam.
Teoriškai galima tuo kaltinti, kaip tai darė Arthuras Clarkas, krikščionybę ir turkų okupaciją – anot jo, jei ne šie du veiksniai, graikai būtų išskridę į kosmosą 600 metų prieš amerikiečius. Hm… Jei tai tiesa, kad astronautai praranda raumenų masę dvigubu greičiu be aktyvios fizinės veiklos, tipiškas graikas su savo dienos ritmu grįžtų iš kosminės kelionės panašus į kaulų maišą.
Rašau šį dienoraštį iš dalies po to, kai pažiūrėjau keletą graikiško nacionalinio charakterio portretų kino filmuose. Holivudas dosniai apdalina graikiškais etniniais archetipais. Stereotipinis graikas nesiskuta, daug valgo ("Mano didelės storos graikiškos vestuvės"), mieliau šoka sirtakį nei dirba ("Mano gyvenimas griuvėsiuose", naujas filmas su ta pačia), ir net šoka tada, kai daugiau nelieka ką beveikti ("Graikas Zorba").
Paskutinis filmas, Mihalio Kakogiannio 1964 metų juodai baltas šedevras su nepakartojama Anthony Quinno vaidyba, tarsi epitomizuoja graikiško charakterio portretą: žmogus, kuris skanauja gyvenimą su visais jo saldžiais ir karčiais padažais, kuriam kartais nesiseka, o kartais sekasi, nors ir neatrodo, kad jis kaip nors pats prisidėtų prie tos sėkmės ar sielotųsi dėl nesėkmių.
Jeigu jūsų pažintis su Graikija apsiriboja operatorių organizuojamais atostogų turais, jūs nepajusite tikro tokios kelionės žavesio. Tačiau jei jūs suplanavote patys, netikėtumų galima laukti kiekvienoje vietoje. Mano asmenine patirtimi iš trijų kelionių, taksistas neatvažiuos laiku arba neatvažiuos apskritai nepriklausomai nuo to, kaip nedviprasmiškai jūs užsakėte jį konkrečiai valandai ir perklausėte pasitikrindami. Kondicionieriai nedirbs pagal apibrėžimą, o prašymas užrezervuoti restoraną iškilmėms bus suprastas kaip neesminis: "tai no problem, pasivaikščiokite čia ir surasit pagal savo skonį!". Konkrečiai tuo atveju paskutinį vakarą mums pavyko surasti restoraną grynai atsitiktinumo dėka.
Betgi tame ir esmė. Graikijoje viskas kažkaip atsitiktinai ima ir išsisprendžia gerai. Esu susidūręs su visiškai netikėtomis situacijomis, iš kurių tų pačių graikų dėka išlįsdavau beveik sausas. Santorinyje teko sudaužyti motorolerį ir atsipirkti viso labo 100 Eurų, nes nuomos savininkas tiesiog pasiūlė pasikalbėti ir kaip nors rasti sprendimą. Esmė tame, kad "no problem" tam žmogui iš tiesų ir yra tik "no problem". Atsipalaiduok, esi Graikijoje. Dauguma tavo problemų yra išsigalvotos. Gyvenimas nesibaigia, jį reikia spėti nugyventi, tad jei tam trukdo problemos, tiesiog užmiršk apie jas!
 
 
Paskelbta temoje Pomėgiai | Parašykite komentarą

Neformalus įvadas į Word Mail Merge funkciją

Miela <Insert Name Here>,
praėjo jau <DayNo> dienų nuo to, kaip mes išsiskyrėm, ir aš vis tiek skaičiuoju kiekvieną iš jų… Kiekvieną kartą praeidamas pro <color><flower>, prisimenu, kad tai tavo mėgstamos gėlės…Nelengva užmiršti tavo kvapą, prisilietimą, akimirkos saldumą… Ir tik tada suprantu, kad būtent dabar norėčiau tavęs šalia…
Prisimenu, kaip mes <Action1>, <Action2> ir net <Action3> aną <Season>, ir mums buvo tikrai gera. Ir nors dabar tu <Insert place or family status here>, noras būti su tavimi tik stiprėja. Todėl manau, kad <Month> <Day> diena yra puiki proga išgerti <Insert Beverage Here> ramioje aplinkoje ir prisiminti senus laikus, ir gal galėtume kažką atkurti savo širdyse, kas dar rusena…
 
Laimingos <Insert Saint Here> Dienos!
Tavo <Insert sweet nickname here> Žygimantas. 
Paskelbta temoje Kompiuteriai ir internetas | Parašykite komentarą

Ką Jie Norėjo Pasakyti???

Kai rugpjūčio mėnesį įdėjau mintį apie krizinę reklamą į šį tinklaraštį, turėjau galvoje ir tokias įmones, kurios krizės akivaizdoje nelabai gaudosi, kas turėtų "vežti" klientą, todėl kuria reklamines žinutes be man suprantamos motyvacijos klientui ne tik pirkti, bet netgi jų klausyti. Pridedu naujausius įrašus į šį fondą:
 
1. Rimi ir PZU Lietuva rudens sezono mokyklinė akcija "Jums ramu, nors vaikas toli nuo namų" . Mane nustebino pati mintis, kad RIMI gali kažkokiu būdu padėti apsaugoti mūsų vaikus, todėl pasidomėjau. Panašu, kad esmė tame, jog perkant pakankamai tam tikros rūšies prekių, gali užsidirbti draudimo paslaugą vardu "Saugūs vaikai, laiminga šeima“, kas yra iš esmės draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Trumpai tariant, žinutė, kurią siunčia šios dvi pagarbios firmos: "pirkite mūsų prekybos centruose, ir jei vaikui būnant toli nuo namų, jam kas nors atsitiks, išeisite į pliusą, taip kad – jums ramu". Negaliu patikėti, kad mąstantys rinkodaros specialistai priėjo prie šios idėjos neišgėrę… o gal tiesiog jie niekad neturėjo vaikų?
2. "Švyturio" lozungas – "Tikėk, kuo tiki". Regis, tiesiog reklaminių tekstų rašytojams pritrūko neužpatentuotų tekstų arba fantazijos, todėl jie perėjo prie banalistikos. Toliau ta pačia seka turėtų eiti "galvok, ką galvoji", "daryk, ką darai". "gerk, ką geri", o svarbiausia, "galvok, ką rašai". Gerti jų alaus tai lygiai taip pat neskatina, bet užtat užpildo kažkieno jau panaudotų reklaminių frazių erdvę.
3. Pigu.lt mokyklinio sezono pradžiai paskelbė Interneto reklamos akciją: "Kaip tapti šauniausiu klasėje?" – ir šalia šio klausimo išvardijami pasiūlymai: kėdė kompiuteriui, ir … 200×160 cm lova "Student". Tiksliai kaip jie planuoja, kad lova padarys mūsų moksleivius šauniausiais, palieku spėjimams. 
 
Paskelbta temoje Visuomenė | Parašykite komentarą

How To Screw Up Your Holidays

 Guess what: I have just got back from an exciting holiday week in Sicily with my family. It’s not that I have seen many things I haven’t seen last year, but I think I just needed some rest, some practice to my Italian, and an exciting collection of 7 bottles of wine from fine and expensive wineries on the slopes of Mount Etna and south Sicily. In other words, we were quite happy spending time there with my younger sister and her Italian boyfriend.

Until the last day, that is.

A few months ago, when we pondered over the transportation options, we needed a solution how to get my 4-people family from Vilnius, Lithuania, to Catania, Italy, without relying on flight-starved Vilnius airport and not letting the budgets go over the roof. So what we found seemed like an ideal solution at the time: we drive to Warsaw (460 km), and then board an Alitalia flight to Milan, and then on to Catania. We were supposed to get back on connected flight via Rome. And at 100 Euro a person, that was a real bargain.

The onwards trip was rather uneventful, apart from the fact that the connecting flight was late by almost an half an hour and there was only one attendant at the gate of cramped Linate terminal against all passengers of impressive Airbus 321. The result only resulted in a mess  and stampede for another half an hour during the boarding, which we almost forgot as soon as we got there.

On our way back on July 3rd, we got to Rome Fiumicino in a snap. The weather was lovely, Catania airport was relatively calm, as soon as you are past security checks, and the Airbus successfully landed just in time to park on the Fiumicino tarmac, which left us only with the routine to get out of the plane and go looking for our connection (we got a 1 hour window to the next flight), right?

Wrong. First, nobody let any of the approximately 200 passengers out, since, as they put it, "we have to wait for air stair vehicle". So we waited. People focused on switching their mobile phones and discussing usual high holiday season in Italy, which has resulted in logistic chaos in Italy as a whole and at Fiumicino in particular. After 15 minutes, the mobile air stairs were here, and we started waiting for the service bus, because probably it wouldn’t be prudent to let passengers out without anyone to pick up. I just wondered if it would have been painful to request both the stairs and busses at the same time.

We finally got out 30 minutes late, and at this point it was obvious that we need to run real fast to still catch our flight to Warsaw. So we did. All four of us, including my 4-year daughter. And imagine, how glad we where to find that we just got to the gate in time for boarding!

Oh, how seriously misled we were.

The Alitalia flight to Warsaw, operated by AirOne, failed to move from the gate in time, because "there were some missing passengers to pick up", and "some luggage issues". After half an hour, the missing passengers were seated, the aircraft was pushed back, and then pushed again forward, because we missed our time slot with Air Traffic Control (ATC) and were not supposed to stand on the taxiways. The pilot informed us that we shall start in 10 minutes, but we started in half an hour. Maneuvering in the midst of summertime traffic jams at the airport, we took off in total one and a quarter of hour later, but made up for 15 minutes during the flight.

These things can be considered just Italian character and objective circumstances, which for some reason appear to plague only that peninsula. But down at Warsaw we and a dozen of other passengers discovered that our entire luggage was missing. According to locals, that luggage never reached Warsaw, but they didn’t seem to know any more information.

After spending extra two hours in the baggage claim area, we were given a transcript of our claim and a promise that "in 5 days we will know for sure". At this note, without wine, without gourmet food we bought in Sicily and without most of our belongings we left Warsaw for a night drive back.

Now, I still don’t know where our bags are, and whether they did not catch the collecting flight because of a delay in disembarking from a previous flight. All in all, if the workers used the extra time for loading in Rome rather than pushing Airbus 320 back and forward, that just might have helped. However, Alitalia was kind to direct us to the "computerised global search system" for luggage, and so far (this is one and a half day later) it’s telling me "TRACING CONTINUES. PLEASE CHECK BACK LATER", which is a codename for "we have no idea where your bloody bags are". If we are lucky and they do what they are told to do, they will ship the bags all the way here to Vilnius. But I wouldn’t be surprised, if they said something different.

In other words, my recommendations for travellers:

– Avoid Fiumicino in July and August;

-Unless necessary, avoid Alitalia flights;

-Learn to take whatever might be needed and legal to your hand luggage.

– If you have transit airports in Italy, plan for gaps at least for 2 hours.

 
Paskelbta temoje Kelionė | Komentarų: 1