Non sequitur: Logika, opinijos ir sveiko proto metamorfozės

Viena tema, kuri žavėjo mane senokai, yra vadinamoji kritinio diskurso analizė. Menka naujiena, kad Lietuvoje mažai politinio ar mokslinio diskurso tradicijų, ir nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, politikai neretai vartoja diskusijoje priemones, kurios yra neetiškos, nelogiškos, atitraukiančios nuo dalyko, įžeidžiančios kitą pusę, arba įvairias šių priemonių kombinacijas. Bet juk norėtųsi nuo kažko pradėti diegti priešingą kultūrą, ar ne? Mano išsilavinimas yra tikslusis, ir tas vidinis poreikis gerbti kito žmogaus sveiką protą, nemaitinant jo paslėptomis ar ryškiomis manipuliacijomis, vis dar neduoda man ramybės.

Tuo tikslu puiki priemonė yra išmokti bet kokioje diskusijoje atpažinti argumentacijos klaidas ir manipuliacijas, tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas. Lietuvių kalba yra kol kas nepajėgi tam duoti bendro pavadinimo, tačiau anglų kalboje yra žodis, kuris apibūdina visa tai – “fallacies“. Tokių “fallacies“ yra didžiulis sąrašas, ir aš labai džiaugiuosi, kad man pateko į rankas Madsen Pirie knyga “How to Win Every Argument: The Use and Abuse of Logic“ (“Kaip laimėti bet kokiame ginče“). Iš tiesų pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis: ši knyga nėra vadovėlis, kaip vesti disputus savo linkme – greičiau gili, bet populiariai parašyta daugybės įvairių “fallacies“ analizė.

Nenoriu eikvoti skaitytojų laiko turinio atpasakojimu, geriau tik parekomenduosiu paskaityti knygą. Antra vertus, kokia prasmė gilinti žinias, jei jų nepanaudoji? Todėl nutariau naujai įgytą manipuliacijų atpažinimo techniką kur nors pritaikyti, o tiksliau, ne kur nors, o pačioje diskusijų tankmėje – portalo “Delfi“ “Nuomonių“ skyrelyje. Linkiu pabandyti tai padaryti patiems, o šiai pirmai pamokai pabandykim paanalizuoti pateiktą V. Sinicos opiniją, kurioje jis diskutuoja su nematomu oponentu Vladimiru Laučiumi: “Draugystė su Lenkija, arba kodėl neleisti nelietuviškų asmenvardžių?“

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-sinica-draugyste-su-lenkija-arba-kodel-neleisti-nelietuvisku-asmenvardziu.d?id=64470818#ixzz2yKQP4DqU

Šioje analizėje nesiruošiu reikšti jokios savo nuomonės apie dalyką, t.y., ar reikia ar nereikia leisti Lietuvos lenkams rašyti pavardes lenkiškomis raidėmis. Kur kas įdomiau šiam akademiniam reikalui pamatyti, kaip įspūdingai argumentavimo klaidos ir manipuliacijos dominuoja tokio tipo straipsniuose, ir kaip autoriai tikisi, kad mes lengvai jas suvalgysim.

Pradėkime nuo atskirų pastraipų dalyje “Kodėl neleisti nelietuviškų asmenvardžių?“.

Pirma, kitaip nei teigia Tomaševskis, nėra jokių tarptautinių įsipareigojimų dvikalbiams užrašams. Priešingai, Europos žmogaus teisių teismas du kartus yra išaiškinęs, kad a) asmenvardžių rašyba dokumentuose yra valstybių reikalas; b) rašymas tik valstybine kalba jokių teisių nepažeidžia. 1994 m. dvišalė Lietuvos-Lenkijos sutartis įpareigojo lenkų asmenvardžių rašybą pagal skambesį, bet ne lenkiška gramatine forma – toks įsipareigojimas ir yra vykdomas. 

Antra, LLRA reikalavimai prieštarauja 14 Lietuvos Konstitucijos straipsniui, kaip buvo išaiškinta 1999 m. ir 2009 m. Konstitucinio teismo nutarimais. Šių metų išaiškinimas, kad tokia rašyba bus galima, jei tą leis Valstybinės lietuvių kalbos komisija, tik permeta atsakomybę nuo politikų ir teisininkų ant kalbininkų pečių. Šiems dar nedavus jokio atsakymo visažiniai apžvalgininkai aiškina, kad įteisinti nelietuviškus įrašus ir galima, ir būtina.

Trečia, vietovardžiai ir asmenvardžiai yra bendrinės ir dažniausiai būtent lietuvių kalbos dalis, ką yra išaiškinę Z. Zinkevičius, P. Kniūkšta, V. Urbutis, B. Stundžia, K. Garšva ir kiti kalbininkai. Asmenvardis nėra ir asmens nuosavybė, o visos visuomenės ir valstybės naudojamas žmogaus tapatybės ženklas, neturintis privačios paskirties ir visada reikalingas naudoti kitiems žmonėms ir valstybei.

Ketvirta, geopolitiškai kiekviena Lietuvos nuolaida LLRA reikalavimams yra dūris į nugarą Latvijai ir Estijai, kurioms Rusija kiekviena pasitaikiusia proga teikia analogiškus reikalavimus „gerinti diskrimuojamos rusų mažumos padėtį“. Istorija rodo, kad vienai Baltijos šaliai suteikus kokių nuolaidų, tuoj pat sustiprėja puolimas ir prieš kitas. Neatsitiktinai LLRA dvikalbystės reikalavimus Lietuvai itin palaiko Rusijos ambasada Lietuvoje, o konflikto Kryme kontekste šiuo metu aktyviai puolama rusus tariamai diskriminuojanti Latvija. Lieka tik stebėtis, kaip sutampa Putino ir Tomaševskio retorika tiek Ukrainos užpuolimo, tiek ir Baltijos šalių tautinių bendrijų padėties klausimais.

Turime gražų loginio diskutavimo pavyzdį, kur autorius dėsto savo argumentus. Tačiau lenda kai kurios vietos, kur neatrodo, jog argumentai vienas iš kito seka – kaip sakydavo romėnai, “non sequitur“. Pirmose trijose pastraipose dėstomi tik faktai, bet, tarkime, trečia pastraipa turi argumentum ab auctoritate (apeliavimo į autoritetus) požymių ir tam tikrą red herring (dėmesio nukreipimo) elementą, kai sakoma: “Trečia, vietovardžiai ir asmenvardžiai yra bendrinės ir dažniausiai būtent lietuvių kalbos dalis, ką yra išaiškinę Z. Zinkevičius, P. Kniūkšta, V. Urbutis, B. Stundžia, K. Garšva ir kiti kalbininkai.“ Nors visa tai yra galbūt teisinga (išskyrus miglotą frazę, “dažniausiai būtent lietuvių kalbos dalis“ – kokioje visatoje asmenvardis Szpakowski yra lietuvių kalbos dalis?), tačiau bandoma palikti pakibusią mintį, kad šios paminėtos pavardės kažkokiu būdu palaiko autoriaus poziciją. Jei jau norima pateikti argumentus, reikėtų frazę užbaigti ir išaiškinti, kaip tai, ką sako autoritetai, siejasi su straipsnyje išdėstytais autoriaus teiginiais.

O štai ketvirtoje pastraipoje pradedamos pastangos kažkaip susieti argumentus su faktais, bet – kreivai.

geopolitiškai kiekviena Lietuvos nuolaida LLRA reikalavimams yra dūris į nugarą Latvijai ir Estijai, kurioms Rusija kiekviena pasitaikiusia proga teikia analogiškus reikalavimus „gerinti diskriminuojamos rusų mažumos padėtį“. Istorija rodo, kad vienai Baltijos šaliai suteikus kokių nuolaidų, tuoj pat sustiprėja puolimas ir prieš kitas.

Aš suprantu, kad autorius jau perėjo į nematomą argumentavimą, kad nuolaidų suteikti nereikia, nes tokiu būdu paskatinsime Rusiją reikalauti papildomų teisių mažumoms gretimose šalyse, o tai dėl kažkokios priežasties yra blogai. Nenoriu diskutuoti su teiginiu “istorija rodo“, nors nežinau, apie kokius faktus kalba autorius, bet loginė grandinė šiame kabo ant kelių prielaidų:

– jei padidinsime teises mažumoms mes, Rusija pareikalaus to paties rusų mažumoms Latvijoje ir Estijoje;

– Jei Rusija pateikia papildomų reikalavimų latviams ir estams dėl mažumų teisių, latviai ir estai nukentės.

Tai, ką turime dabar, yra fallacy, žinoma kaip “presupposition“, ką tiesiog verčiu kaip prezumpcija dalykų, dėl kurių akivaizdumo abi pusės nėra sutarusios. Pavyzdžiui, neakivaizdu, kad Rusija, norėdama gauti ką nors iš Latvijos ir Estijos, kantriai lauks, kol mes įvesim dvikalbes pavardes, ar kad Latvijai ir Estijai labai skauda, kai Rusija sugalvoja joms naujų reikalavimų, viršijančių normalias mažumų teises. Taip pat, čia matome “slippery slope“ atvejį, kurį būtų galima bendrai apibūdinti kaip “jei atleisi vadeles, tai galiausiai liksi be vežimo“. Skamba gražiai, bet nuo to netampa logiškai teisinga. Visa tai yra sukuria aurą, kurioje skaitytojui diegiama mintis, kad lietuvos lenkai, Latvijos rusai ir Putinas – tai vienas ir tas pats.

Važiuojam toliau.

Nereikia turėti iliuzijų: visi išvardinti argumentai tebus aktualūs tiems, kam visa tai kartu ant įsivaizduojamų svarstyklių nusvertų įsiteikimo Lenkijai siekį. Yra žmonių, kuriems norint geresnių santykių su Lenkija, jokia kaina neatrodo per didelė. Yra kita itin liberali piliečių grupė, kuri mano, kad bet koks piliečių teisių išplėtimas savaime yra naudingas valstybei ir gerina gyvenimo joje sąlygas. Tačiau abiejų šių grupių atstovai turėtų užduoti sau kelis klausimus ir užčiuopti kelias savo argumentacijos klaidas. 

Viena ši pastraipa yra tikras argumentavimo klaidų sąvadas. Pradėkime iš eilės:

Nereikia turėti iliuzijų: visi išvardinti argumentai tebus aktualūs tiems, kam visa tai kartu ant įsivaizduojamų svarstyklių nusvertų įsiteikimo Lenkijai siekį.

Pirma, mes jau matėm aukščiau, kad trys iš keturių argumentų nebuvo argumentai, o tebuvo faktų rinkinys, kuris pats savaime nieko neargumentuoja klausimo “ar rašyti pavardes lenkiškomis raidėmis tema“. Pirmas argumentas buvo tik patvirtinimas, kad Lietuva nėra teisėtai įpareigota suteikti tokią galimybę. Antrasis argumentas – tai tiesiog pasakymas, kad LLRA negali REIKALAUTI kokių nors teisių esamos teisės ribose, t.y., tiek pirmasis, tiek antrasis argumentai sako “Lietuvos Respublika nėra saistoma teisinių apribojimų asmenvardžių rašymo klausimu“. Bet juk klausimas nėra apie tai, ar mes privalome įstatymiškai – klausimas yra apie tai, kas mums kaip valstybei geriau. Trečiasis argumentas buvo laisvo pobūdžio pasakojimas apie tai, kas yra asmenvardžiai ir vietovardžiai, ir kad jie yra kalbos (dažniausiai – lietuvių, ką tai bereikštų) dalis.

Apibendrinant visą šią lingvistiką, tik ketvirtame argumente, kartu su paslėpta prielaida, iš tiesų kalbama apie dalyką ir bandoma susieti išvadas su faktais. Visi kiti argumentai yra tik fonas, neparemiantis išvados. Tokio tipo fallacy yra žinoma kaip ignoratio elenchi,arba, paprastai kalbant, išvada, nesusiejama su argumentais.

Bet mes tik pradėjome. Dar kartą perskaitykime šią pastraipą:

Nereikia turėti iliuzijų: visi išvardinti argumentai tebus aktualūs tiems, kam visa tai kartu ant įsivaizduojamų svarstyklių nusvertų įsiteikimo Lenkijai siekį. Yra žmonių, kuriems norint geresnių santykių su Lenkija, jokia kaina neatrodo per didelė. Yra kita itin liberali piliečių grupė, kuri mano, kad bet koks piliečių teisių išplėtimas savaime yra naudingas valstybei ir gerina gyvenimo joje sąlygas. Tačiau abiejų šių grupių atstovai turėtų užduoti sau kelis klausimus ir užčiuopti kelias savo argumentacijos klaidas.

Žavu, kad apie argumentacijos klaidas ne aš vienas galvoju. Bet frazė “tebus aktualūs tiems, kam visa tai kartu ant įsivaizduojamų svarstyklių nusvertų įsiteikimo Lenkijai siekį“ yra vienos iš tokių klaidų/manipuliacijų klasikinis pavyzdys, vadinamas ad hominem, arba apeliacija į asmenybę. Bendruoju atveju tai bandymas susieti oponentų argumentų vertingumą su jų asmenybėmis, kilme, siekiais, motyvais. Laikoma, kad jei kažkas su mumis nesutinka, taip yra todėl kad jie šiaip skirtingi arba turi kitokius tikslus. Būdai įtvirtinti ad hominem yra patys įvairiausi – nuo etikečių klijavimo (“liberali grupė“) iki tiesiog susiejimo – tu taip manai, nes tau tai naudinga (aplinkybinis ad hominem).

Apie kokias argumentacijos klaidas kalba V. Sinica?

Tikintys, kad nuolaidos LLRA reikalavimams išspręs įtampas su Lenkija, turi sau atsakyti, ar tos įtampos tikrai išnyks. Menka paslaptis, jog ginčai dėl lentelių ir pasų įrašų lenkų kalba yra politinių ginčų ir populiarumo vaikymosi pasekmė. Taip yra tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. LLRA su Tomaševskiu priešakyje kursto tariamai diskriminuojamų lenkų mitą, kad galėtų juos nuo šios „diskriminacijos“ ginti. Jų reikalavimai kyla ne iš gyventojų poreikio, o iš būtinybės, kad koks nors poreikis nebūtų patenkintas ir LLRA turėtų ko reikalauti. Tokioje situacijoje, nėra jokio pagrindo tikėtis, kad patenkinus vieną ar kitą reikalavimą neatsiras naujų. 

Galima suprasti argumentacijos struktūrą taip: yra žmonių, kurie mano, kad dvikalbės pavardės padės santykiams su Lenkija. Autorius argumentuoja, kad tai klaidinga, nes LLRA reikalaus vis didesnių nuolaidų, nes jiems tai reikalinga LLRA tikslams pasiekti. Nesunku įžvelgti paslėptą prielaidą – “LLRA=Lenkija“. Mes turime suprasti, kad Lenkija ir LLRA yra viena, ir LLRA vedžios už nosies Lenkijos politiką geriau nei mes, kad ir ką mes padarytume, tad tikėtis santykių gerinimo su Lenkija neverta. Ignoratio elenchi.

O dabar trumpas pratimukas: kokias fallacies, kurias jau esame praėję, rasite toliau sekančiose dviejose pastraipose?

Priešingai, kad išliktų politikoje, LLRA visada turės reikalauti vietos lenkams vis naujų teisių, o rinktis tikrai yra iš ko. Jau Edvardo Trusevič rengtame Tautinių mažumų įstatymo projekte buvo siekiai, kad gausiai lenkų gyvenamose vietovėse valstybės institucijų darbuotojai mokėtų lenkų kalbą (kaip ten dirbti lietuviui?), kad rinkiminė informacija būtų teikiama visomis vietos gyventojų kalbomis (išlaidos kandidatams ir rinkimų organizatoriams), valstybė užtikrintų finansavimą žiniasklaidos priemonėms mažumų kalba ir t.t. Žingsniai maži, bet jau esantys LLRA darbotvarkėje. 

Toliau nuoseklu būtų reikalauti vien lenkiško dalykų mokymo lenkų mokyklose, taip pat mažinti konkrečios tautybės gyventojų procentą, kuriam esant būtų galimi gatvių ir gyvenviečių pavadinimai tos tautos kalba. Sumažinus šį skaičių nuo dabar svarstomų 25 proc. iki E. Trusevič reikalautų 10 proc., lenkiškus bei rusiškus gatvių pavadinimus pamatytume ir Vilniuje. Sekant Vengrijos diasporos politikos Rumunijoje ar Rusijos politikos Latvijoje pavyzdžiu, galiausiai būtų pareikalauta ir antros valstybinės kalbos. Nereikia gąsdintis autonomija – iki jos yra ir daug kitų reikalavimų. Kodėl LLRA turėtų nereikalauti, jei tai padeda jai išlikti, o Lietuva leidžiasi į kalbas tuos reikalavimus vykdyti?

Teisingai, “slippery slope“ (jei tik ištiesi ranką, tuoj ant galvos užsisės) – ir “Nuomonių“ formatas niekada netrukdo pafantazuoti apie bet kokias katastrofas, net nesusimąstant, kad jei Lietuvai užėmė dešimt metų patenkinti vieną reikalavimą, kaip greitai LLRA pavyktų pramušti likusius? Jeigu pavyktų.

Bet atrodo, autorius skaitė tas pačias knygas:

Sveikas protas gali piršti klaidinančią mintį, jog dabartiniai reikalavimai yra pagrįsti, o kiti minimi būtų perdėti.

(Ok, autorius pripažįsta, kad kai kurie iš skaitytojų atpažins slippery slope argumentus. Bet kokią alternatyvą jis siūlo sveikam protui?)

Tačiau čia reikia prisiminti tris dalykus. Pirma, ir dabartiniai reikalavimai nėra jokio tarptautinio mažumų teisių standarto išpildymas, nes tokio standarto nėra. Ko reikalauti pasirenka LLRA.

(Ad hominem. Autorius dar kartą fiksuoja, kad idėja yra nevykusi, nes jos reikalauja LLRA ).

Antra, Lenkijoje Lietuvos lenkų padėtis yra vertinama pagal tai, ką teigia V. Tomaševskis. Jo kaltinimai priimami kaip faktas, o jo pergalės Lenkijos užsienio reikalų ministro buvo įvardytos pačios Lenkijos pergalėmis.

Ką besugalvotų LLRA, Lenkija visada turės tiek, kiek ir dabar, pagrindo tuos reikalavimus palaikyti darant spaudimą Lietuvai. Trečia, pačioje Lenkijoje dominuojantys dešinieji politikai varžosi, kas aktyviau rūpinsis lenkų diasporos padėtimi Lietuvoje ir kitose kaimyninėse šalyse. Toks rūpestis didina jų populiarumą savo šalyje, o Lietuva su LLRA jiems yra puikus politinis resursas, kurį protinga išnaudoti. Kodėl tokioje situacijoje Lenkija turėtų nepalaikyti augančių Tomaševskio grupuotės reikalavimų ir ateityje?

Prisiminkime, kad klausimas buvo ne apie tai, ar Lenkija palaikys augančius LLRA reikalavimus (kas savaime yra slippery slope, persipynęs su skubotu apibendrinimu – kad ir apie tai, ko siekia Lenkija kaip valstybė, bet mes jau pripratom). Klausimas buvo toks, ar santykiai su Lenkija bus geresni nei nepriėmus tų reikalavimų. Nuo atsakymo į šį klausimą autorius išsisuko, palikdamas tik priminimą kažkur pradžioje apie kažkokią sveiko proto daromą klaidą. Tai yra red herring atvejis – tiek argumentacija, tiek išvados neatsako į prieštaravimą.

O ką autorius siūlo “liberaliai grupei“?

Pirma, teigiantys, kad „niekas nenukentės, jei kitataučiai rašys pasuose kitomis kalbomis“ nesupranta, kad ne visi piliečiai vadovaujasi liberaliu principu, jog gerai viskas, kas manęs asmeniškai neliečia. Įstatymų formavimas beveik niekada nėra vien teigiamos sumos žaidimas, kur kažkas gali išlošti geresnę padėtį, kitų padėčiai ir savijautai savo šalyje nepablogėjant. Pilietiškai atsakingą ir valstybei neabejingą žmogų kone asmeniškai liečia viskas, kas susiję su valstybės gyvenimu. Jei toks pilietis nepritaria vienai ar kitai teisei ar privilegijai, tuo pačiu metu, kai vieniems piliečiams nuo tos teisės suteikimo tampa geriau, tam nepritariantiems piliečiams tampa blogiau. Tai pasverti yra politikų pareiga, kurią jie dažnai užmiršta apsiribodami pigiai moralizuojančiu žmogaus teisių diskursu. 

Žinoma, liberalaus mąstymo žmogui nesuprantama ir atgrasu, kaip kas nors gali būti nepatenkintas teisių kitiems suteikimu ir „koks tai kieno reikalas“. Tačiau toks kišimasis į bendrapiliečių reikalus vadinasi pozityvia laisve – piliečių teise dalyvauti sprendžiant bendrojo gyvenimo normas, kurios turėtų atitikti daugelio supratimą apie tai, kas yra gera ir priimtina. 

Šia logika, beje, remiasi ir Paulius Gritėnas, nesename tekste siūlydamas įteisinti homoseksualų santuokas ir argumentaciją užbaigdamas teiginiu, jog tą padariusi „Lietuva turi puikų šansą nieko neinvestuodama tapti patrauklesne ir malonesne vieta gyventi savo piliečiams“. Nesuvokiama, kad nevienalytėje visuomenėje, daliai piliečių nuo tokio sprendimo gyventi taptų patraukliau, o daliai – kol kas triuškinamai daugumai – patrauklumo ir pritarimo šalies įstatymams kaip tik sumažėtų. Negalima, kaip tą daro P. Gritėnas, skirstyti visuomenės narių į vertus išgirsti (pažangius) ir ignoruojamus, nes jų nuomonė tariamai pasenusi. Demokratinėje valstybėje konfliktuojančias nuomones Konstitucijos leidžiamuose rėmuose išsprendžia daugumos valia, o kiekviena pusė turi teisę ir pareigą mėginti tą valią pakreipti savo naudai. 

Aš specialiai visą argumentaciją surašiau be pauzių, kad nepasirodytų, jog išėmiau iš konteksto. O dabar pabandykime atsargiai suprasti, kaip bandoma atsakyti į liberalų teiginį, kad sprendimas rašyti pavardes dviem kalbomis yra niekam netrukdantis:

Sužinome, kad ne visi žmonės yra liberalai. Ok. Kas iš to? Ogi “Jei toks pilietis nepritaria vienai ar kitai teisei ar privilegijai, tuo pačiu metu, kai vieniems piliečiams nuo tos teisės suteikimo tampa geriau, tam nepritariantiems piliečiams tampa blogiau“.

Kaip sakiau, nenoriu šiame komentare vertinti pozicijos iš politinės pusės. Autorius turi teisę taip galvoti, kaip JAV gali būti manančių, jog mokėti socialinį draudimą, iš kurio finansuojama kontracepcija, yra nusikaltimas prieš tikėjimą. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad autorius bando įpiršti mintį, kad kažkas bando priimti sprendimą apie papildomas teises ne konstitucinio proceso būdu, tokiu būdu supriešindamas “liberalus“ ir “politikus“. Reikėtų įsitikinti, ar iš tiesų taip nori oponentai. Priešingu atveju turime  oponento pozicijos iškreipimą, siekiant sunešioti iškreiptą poziciją. Ši specifinė manipuliacija yra žinoma kaip straw man – šiaudinis žmogus.

Savo komentarą V. Sinica baigia taip:

Žmogaus teisių užtikrinimas pagrįstai yra vienas iš valstybės tikslų, tačiau klaida jį laikyti vieninteliu. Nėra nė vienos absoliučios žmogaus teisės, o jų taikymo ribos priklauso nuo to, kiek norima vardan jų aukoti kitų teises ir kitus valstybės tikslus.

Šie kiti tikslai sąlyginai gali būti pavadinti konstitucinėmis vertybėmis. Valstybė turi tikslą ginti žmogų ir sudaryti jam kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Tačiau kartu valstybė apsibrėžia principus ir vertybes, kuriuos taip pat įsipareigoja ginti. Pavyzdžiui, valstybės teritorinis vientisumas kaip viena tokių vertybių yra svarbesnis už atskirų jos piliečių gyvybes (!), todėl valstybė gali ir prireikus reikalauja tas gyvybes paaukoti užtikrinant šios konstitucinės vertybės išsaugojimą. Tai kraštutinis pavyzdys, tačiau tas pats principas galioja ir šeimos, motinystės, kalbos ir kitoms vertybėms. 

Suteikdama papildomas teises tautinėms ar seksualinėms mažumoms valstybė niekada negali vien pagerinti gyvenimo savo piliečiams. Ji tai daro tiek nepritariančiųjų piliečių gerovės (žinoma, ne ekonominės), tiek ir kitų konstitucinių vertybių (kalbos, šeimos ir t.t.) sąskaita. Nėra prasmės ironiškiems klausimams, ar nuo lenkiškų asmenvardžių išnyks lietuvių kalba. Atimant iš valstybinės kalbos dokumentų ir viešosios informacijos monopolį sumenksta jos kaip valstybinės statusas ir svarba, o tai jau savaime yra kitų padėties gerinimas valstybinės kalbos kaip konstitucinės vertybės sąskaita. 

Atkreipkime dėmesį į argumentacijos šuolius dviejose vietose:
Pavyzdžiui, valstybės teritorinis vientisumas kaip viena tokių vertybių yra svarbesnis už atskirų jos piliečių gyvybes (!), todėl valstybė gali ir prireikus reikalauja tas gyvybes paaukoti užtikrinant šios konstitucinės vertybės išsaugojimą. Tai kraštutinis pavyzdys, tačiau tas pats principas galioja ir šeimos, motinystės, kalbos ir kitoms vertybėms. 

Kaip jums patiko? Valstybės teritorinis vientisumas yra, iš vienos pusės, kraštutinis pavyzdys vertybių, ant kurių aukuro galima paaukoti gyvybes, bet tuoj pat pridedamas dar ir nefiksuotas sąrašas kitų vertybių, kurioms “taikomas tas pats principas“. Atleiskit, bet tai non-sequitur. Ši argumentacijos klaida yra žinoma kaip klaidinga analogija – bandymas primesti objektams, kurie turi KAI KURIŲ bendrų savybių, VISAS bendras savybes. Tik dėl to, kad valstybės vientisumas ir nacionalinės tradicijos gali būti vadinamos vertybėmis, nereiškia, kad dėl jų galima aukoti viską. Ta pačia logika vadovaujantis, beje, žmogaus teisės irgi yra vertybės.

Antra vieta:

Atimant iš valstybinės kalbos dokumentų ir viešosios informacijos monopolį sumenksta jos kaip valstybinės statusas ir svarba, o tai jau savaime yra kitų padėties gerinimas valstybinės kalbos kaip konstitucinės vertybės sąskaita. 

Kaip iš pirmos sakinio dalies seka antroji, ir kaip iš antros seka trečioji? Non sequitur!

Gavosi gana netrumpas komentaras, o aš dar nepriėjau prie straipsnio pabaigos. Kaip bebūtų, esu tikras, kad galima būtų tokių pat nesukabintų argumentacijų (o paprasčiau kalbant – tuščiažodžiavimo) surasti ir oponuojančioje pozicijoje.

Bet kuriuo atveju, tikiuosi, skaitymas tapo daug įdomesniu, o polinkis į kritinį diskursą bus užkrečiamas. Nes sugebėjimas atskirti pelus nuo grūdų ir abejoti viskuo, kuo mums nori priversti tikėti, padeda mums tapti iš tiesų laisviems.

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama
Įrašas paskelbtas temoje Uncategorized. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s