Non sequitur: Logika, opinijos ir sveiko proto metamorfozės

Viena tema, kuri žavėjo mane senokai, yra vadinamoji kritinio diskurso analizė. Menka naujiena, kad Lietuvoje mažai politinio ar mokslinio diskurso tradicijų, ir nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, politikai neretai vartoja diskusijoje priemones, kurios yra neetiškos, nelogiškos, atitraukiančios nuo dalyko, įžeidžiančios kitą pusę, arba įvairias šių priemonių kombinacijas. Bet juk norėtųsi nuo kažko pradėti diegti priešingą kultūrą, ar ne? Mano išsilavinimas yra tikslusis, ir tas vidinis poreikis gerbti kito žmogaus sveiką protą, nemaitinant jo paslėptomis ar ryškiomis manipuliacijomis, vis dar neduoda man ramybės.

Tuo tikslu puiki priemonė yra išmokti bet kokioje diskusijoje atpažinti argumentacijos klaidas ir manipuliacijas, tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas. Lietuvių kalba yra kol kas nepajėgi tam duoti bendro pavadinimo, tačiau anglų kalboje yra žodis, kuris apibūdina visa tai – “fallacies“. Tokių “fallacies“ yra didžiulis sąrašas, ir aš labai džiaugiuosi, kad man pateko į rankas Madsen Pirie knyga “How to Win Every Argument: The Use and Abuse of Logic“ (“Kaip laimėti bet kokiame ginče“). Iš tiesų pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis: ši knyga nėra vadovėlis, kaip vesti disputus savo linkme – greičiau gili, bet populiariai parašyta daugybės įvairių “fallacies“ analizė.

Nenoriu eikvoti skaitytojų laiko turinio atpasakojimu, geriau tik parekomenduosiu paskaityti knygą. Antra vertus, kokia prasmė gilinti žinias, jei jų nepanaudoji? Todėl nutariau naujai įgytą manipuliacijų atpažinimo techniką kur nors pritaikyti, o tiksliau, ne kur nors, o pačioje diskusijų tankmėje – portalo “Delfi“ “Nuomonių“ skyrelyje. Linkiu pabandyti tai padaryti patiems, o šiai pirmai pamokai pabandykim paanalizuoti pateiktą V. Sinicos opiniją, kurioje jis diskutuoja su nematomu oponentu Vladimiru Laučiumi: “Draugystė su Lenkija, arba kodėl neleisti nelietuviškų asmenvardžių?“

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-sinica-draugyste-su-lenkija-arba-kodel-neleisti-nelietuvisku-asmenvardziu.d?id=64470818#ixzz2yKQP4DqU

Šioje analizėje nesiruošiu reikšti jokios savo nuomonės apie dalyką, t.y., ar reikia ar nereikia leisti Lietuvos lenkams rašyti pavardes lenkiškomis raidėmis. Kur kas įdomiau šiam akademiniam reikalui pamatyti, kaip įspūdingai argumentavimo klaidos ir manipuliacijos dominuoja tokio tipo straipsniuose, ir kaip autoriai tikisi, kad mes lengvai jas suvalgysim.

Pradėkime nuo atskirų pastraipų dalyje “Kodėl neleisti nelietuviškų asmenvardžių?“.

Pirma, kitaip nei teigia Tomaševskis, nėra jokių tarptautinių įsipareigojimų dvikalbiams užrašams. Priešingai, Europos žmogaus teisių teismas du kartus yra išaiškinęs, kad a) asmenvardžių rašyba dokumentuose yra valstybių reikalas; b) rašymas tik valstybine kalba jokių teisių nepažeidžia. 1994 m. dvišalė Lietuvos-Lenkijos sutartis įpareigojo lenkų asmenvardžių rašybą pagal skambesį, bet ne lenkiška gramatine forma – toks įsipareigojimas ir yra vykdomas. 

Antra, LLRA reikalavimai prieštarauja 14 Lietuvos Konstitucijos straipsniui, kaip buvo išaiškinta 1999 m. ir 2009 m. Konstitucinio teismo nutarimais. Šių metų išaiškinimas, kad tokia rašyba bus galima, jei tą leis Valstybinės lietuvių kalbos komisija, tik permeta atsakomybę nuo politikų ir teisininkų ant kalbininkų pečių. Šiems dar nedavus jokio atsakymo visažiniai apžvalgininkai aiškina, kad įteisinti nelietuviškus įrašus ir galima, ir būtina.

Trečia, vietovardžiai ir asmenvardžiai yra bendrinės ir dažniausiai būtent lietuvių kalbos dalis, ką yra išaiškinę Z. Zinkevičius, P. Kniūkšta, V. Urbutis, B. Stundžia, K. Garšva ir kiti kalbininkai. Asmenvardis nėra ir asmens nuosavybė, o visos visuomenės ir valstybės naudojamas žmogaus tapatybės ženklas, neturintis privačios paskirties ir visada reikalingas naudoti kitiems žmonėms ir valstybei.

Ketvirta, geopolitiškai kiekviena Lietuvos nuolaida LLRA reikalavimams yra dūris į nugarą Latvijai ir Estijai, kurioms Rusija kiekviena pasitaikiusia proga teikia analogiškus reikalavimus „gerinti diskrimuojamos rusų mažumos padėtį“. Istorija rodo, kad vienai Baltijos šaliai suteikus kokių nuolaidų, tuoj pat sustiprėja puolimas ir prieš kitas. Neatsitiktinai LLRA dvikalbystės reikalavimus Lietuvai itin palaiko Rusijos ambasada Lietuvoje, o konflikto Kryme kontekste šiuo metu aktyviai puolama rusus tariamai diskriminuojanti Latvija. Lieka tik stebėtis, kaip sutampa Putino ir Tomaševskio retorika tiek Ukrainos užpuolimo, tiek ir Baltijos šalių tautinių bendrijų padėties klausimais.

Turime gražų loginio diskutavimo pavyzdį, kur autorius dėsto savo argumentus. Tačiau lenda kai kurios vietos, kur neatrodo, jog argumentai vienas iš kito seka – kaip sakydavo romėnai, “non sequitur“. Pirmose trijose pastraipose dėstomi tik faktai, bet, tarkime, trečia pastraipa turi argumentum ab auctoritate (apeliavimo į autoritetus) požymių ir tam tikrą red herring (dėmesio nukreipimo) elementą, kai sakoma: “Trečia, vietovardžiai ir asmenvardžiai yra bendrinės ir dažniausiai būtent lietuvių kalbos dalis, ką yra išaiškinę Z. Zinkevičius, P. Kniūkšta, V. Urbutis, B. Stundžia, K. Garšva ir kiti kalbininkai.“ Nors visa tai yra galbūt teisinga (išskyrus miglotą frazę, “dažniausiai būtent lietuvių kalbos dalis“ – kokioje visatoje asmenvardis Szpakowski yra lietuvių kalbos dalis?), tačiau bandoma palikti pakibusią mintį, kad šios paminėtos pavardės kažkokiu būdu palaiko autoriaus poziciją. Jei jau norima pateikti argumentus, reikėtų frazę užbaigti ir išaiškinti, kaip tai, ką sako autoritetai, siejasi su straipsnyje išdėstytais autoriaus teiginiais.

O štai ketvirtoje pastraipoje pradedamos pastangos kažkaip susieti argumentus su faktais, bet – kreivai.

geopolitiškai kiekviena Lietuvos nuolaida LLRA reikalavimams yra dūris į nugarą Latvijai ir Estijai, kurioms Rusija kiekviena pasitaikiusia proga teikia analogiškus reikalavimus „gerinti diskriminuojamos rusų mažumos padėtį“. Istorija rodo, kad vienai Baltijos šaliai suteikus kokių nuolaidų, tuoj pat sustiprėja puolimas ir prieš kitas.

Aš suprantu, kad autorius jau perėjo į nematomą argumentavimą, kad nuolaidų suteikti nereikia, nes tokiu būdu paskatinsime Rusiją reikalauti papildomų teisių mažumoms gretimose šalyse, o tai dėl kažkokios priežasties yra blogai. Nenoriu diskutuoti su teiginiu “istorija rodo“, nors nežinau, apie kokius faktus kalba autorius, bet loginė grandinė šiame kabo ant kelių prielaidų:

– jei padidinsime teises mažumoms mes, Rusija pareikalaus to paties rusų mažumoms Latvijoje ir Estijoje;

– Jei Rusija pateikia papildomų reikalavimų latviams ir estams dėl mažumų teisių, latviai ir estai nukentės.

Tai, ką turime dabar, yra fallacy, žinoma kaip “presupposition“, ką tiesiog verčiu kaip prezumpcija dalykų, dėl kurių akivaizdumo abi pusės nėra sutarusios. Pavyzdžiui, neakivaizdu, kad Rusija, norėdama gauti ką nors iš Latvijos ir Estijos, kantriai lauks, kol mes įvesim dvikalbes pavardes, ar kad Latvijai ir Estijai labai skauda, kai Rusija sugalvoja joms naujų reikalavimų, viršijančių normalias mažumų teises. Taip pat, čia matome “slippery slope“ atvejį, kurį būtų galima bendrai apibūdinti kaip “jei atleisi vadeles, tai galiausiai liksi be vežimo“. Skamba gražiai, bet nuo to netampa logiškai teisinga. Visa tai yra sukuria aurą, kurioje skaitytojui diegiama mintis, kad lietuvos lenkai, Latvijos rusai ir Putinas – tai vienas ir tas pats.

Važiuojam toliau.

Nereikia turėti iliuzijų: visi išvardinti argumentai tebus aktualūs tiems, kam visa tai kartu ant įsivaizduojamų svarstyklių nusvertų įsiteikimo Lenkijai siekį. Yra žmonių, kuriems norint geresnių santykių su Lenkija, jokia kaina neatrodo per didelė. Yra kita itin liberali piliečių grupė, kuri mano, kad bet koks piliečių teisių išplėtimas savaime yra naudingas valstybei ir gerina gyvenimo joje sąlygas. Tačiau abiejų šių grupių atstovai turėtų užduoti sau kelis klausimus ir užčiuopti kelias savo argumentacijos klaidas. 

Viena ši pastraipa yra tikras argumentavimo klaidų sąvadas. Pradėkime iš eilės:

Nereikia turėti iliuzijų: visi išvardinti argumentai tebus aktualūs tiems, kam visa tai kartu ant įsivaizduojamų svarstyklių nusvertų įsiteikimo Lenkijai siekį.

Pirma, mes jau matėm aukščiau, kad trys iš keturių argumentų nebuvo argumentai, o tebuvo faktų rinkinys, kuris pats savaime nieko neargumentuoja klausimo “ar rašyti pavardes lenkiškomis raidėmis tema“. Pirmas argumentas buvo tik patvirtinimas, kad Lietuva nėra teisėtai įpareigota suteikti tokią galimybę. Antrasis argumentas – tai tiesiog pasakymas, kad LLRA negali REIKALAUTI kokių nors teisių esamos teisės ribose, t.y., tiek pirmasis, tiek antrasis argumentai sako “Lietuvos Respublika nėra saistoma teisinių apribojimų asmenvardžių rašymo klausimu“. Bet juk klausimas nėra apie tai, ar mes privalome įstatymiškai – klausimas yra apie tai, kas mums kaip valstybei geriau. Trečiasis argumentas buvo laisvo pobūdžio pasakojimas apie tai, kas yra asmenvardžiai ir vietovardžiai, ir kad jie yra kalbos (dažniausiai – lietuvių, ką tai bereikštų) dalis.

Apibendrinant visą šią lingvistiką, tik ketvirtame argumente, kartu su paslėpta prielaida, iš tiesų kalbama apie dalyką ir bandoma susieti išvadas su faktais. Visi kiti argumentai yra tik fonas, neparemiantis išvados. Tokio tipo fallacy yra žinoma kaip ignoratio elenchi,arba, paprastai kalbant, išvada, nesusiejama su argumentais.

Bet mes tik pradėjome. Dar kartą perskaitykime šią pastraipą:

Nereikia turėti iliuzijų: visi išvardinti argumentai tebus aktualūs tiems, kam visa tai kartu ant įsivaizduojamų svarstyklių nusvertų įsiteikimo Lenkijai siekį. Yra žmonių, kuriems norint geresnių santykių su Lenkija, jokia kaina neatrodo per didelė. Yra kita itin liberali piliečių grupė, kuri mano, kad bet koks piliečių teisių išplėtimas savaime yra naudingas valstybei ir gerina gyvenimo joje sąlygas. Tačiau abiejų šių grupių atstovai turėtų užduoti sau kelis klausimus ir užčiuopti kelias savo argumentacijos klaidas.

Žavu, kad apie argumentacijos klaidas ne aš vienas galvoju. Bet frazė “tebus aktualūs tiems, kam visa tai kartu ant įsivaizduojamų svarstyklių nusvertų įsiteikimo Lenkijai siekį“ yra vienos iš tokių klaidų/manipuliacijų klasikinis pavyzdys, vadinamas ad hominem, arba apeliacija į asmenybę. Bendruoju atveju tai bandymas susieti oponentų argumentų vertingumą su jų asmenybėmis, kilme, siekiais, motyvais. Laikoma, kad jei kažkas su mumis nesutinka, taip yra todėl kad jie šiaip skirtingi arba turi kitokius tikslus. Būdai įtvirtinti ad hominem yra patys įvairiausi – nuo etikečių klijavimo (“liberali grupė“) iki tiesiog susiejimo – tu taip manai, nes tau tai naudinga (aplinkybinis ad hominem).

Apie kokias argumentacijos klaidas kalba V. Sinica?

Tikintys, kad nuolaidos LLRA reikalavimams išspręs įtampas su Lenkija, turi sau atsakyti, ar tos įtampos tikrai išnyks. Menka paslaptis, jog ginčai dėl lentelių ir pasų įrašų lenkų kalba yra politinių ginčų ir populiarumo vaikymosi pasekmė. Taip yra tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. LLRA su Tomaševskiu priešakyje kursto tariamai diskriminuojamų lenkų mitą, kad galėtų juos nuo šios „diskriminacijos“ ginti. Jų reikalavimai kyla ne iš gyventojų poreikio, o iš būtinybės, kad koks nors poreikis nebūtų patenkintas ir LLRA turėtų ko reikalauti. Tokioje situacijoje, nėra jokio pagrindo tikėtis, kad patenkinus vieną ar kitą reikalavimą neatsiras naujų. 

Galima suprasti argumentacijos struktūrą taip: yra žmonių, kurie mano, kad dvikalbės pavardės padės santykiams su Lenkija. Autorius argumentuoja, kad tai klaidinga, nes LLRA reikalaus vis didesnių nuolaidų, nes jiems tai reikalinga LLRA tikslams pasiekti. Nesunku įžvelgti paslėptą prielaidą – “LLRA=Lenkija“. Mes turime suprasti, kad Lenkija ir LLRA yra viena, ir LLRA vedžios už nosies Lenkijos politiką geriau nei mes, kad ir ką mes padarytume, tad tikėtis santykių gerinimo su Lenkija neverta. Ignoratio elenchi.

O dabar trumpas pratimukas: kokias fallacies, kurias jau esame praėję, rasite toliau sekančiose dviejose pastraipose?

Priešingai, kad išliktų politikoje, LLRA visada turės reikalauti vietos lenkams vis naujų teisių, o rinktis tikrai yra iš ko. Jau Edvardo Trusevič rengtame Tautinių mažumų įstatymo projekte buvo siekiai, kad gausiai lenkų gyvenamose vietovėse valstybės institucijų darbuotojai mokėtų lenkų kalbą (kaip ten dirbti lietuviui?), kad rinkiminė informacija būtų teikiama visomis vietos gyventojų kalbomis (išlaidos kandidatams ir rinkimų organizatoriams), valstybė užtikrintų finansavimą žiniasklaidos priemonėms mažumų kalba ir t.t. Žingsniai maži, bet jau esantys LLRA darbotvarkėje. 

Toliau nuoseklu būtų reikalauti vien lenkiško dalykų mokymo lenkų mokyklose, taip pat mažinti konkrečios tautybės gyventojų procentą, kuriam esant būtų galimi gatvių ir gyvenviečių pavadinimai tos tautos kalba. Sumažinus šį skaičių nuo dabar svarstomų 25 proc. iki E. Trusevič reikalautų 10 proc., lenkiškus bei rusiškus gatvių pavadinimus pamatytume ir Vilniuje. Sekant Vengrijos diasporos politikos Rumunijoje ar Rusijos politikos Latvijoje pavyzdžiu, galiausiai būtų pareikalauta ir antros valstybinės kalbos. Nereikia gąsdintis autonomija – iki jos yra ir daug kitų reikalavimų. Kodėl LLRA turėtų nereikalauti, jei tai padeda jai išlikti, o Lietuva leidžiasi į kalbas tuos reikalavimus vykdyti?

Teisingai, “slippery slope“ (jei tik ištiesi ranką, tuoj ant galvos užsisės) – ir “Nuomonių“ formatas niekada netrukdo pafantazuoti apie bet kokias katastrofas, net nesusimąstant, kad jei Lietuvai užėmė dešimt metų patenkinti vieną reikalavimą, kaip greitai LLRA pavyktų pramušti likusius? Jeigu pavyktų.

Bet atrodo, autorius skaitė tas pačias knygas:

Sveikas protas gali piršti klaidinančią mintį, jog dabartiniai reikalavimai yra pagrįsti, o kiti minimi būtų perdėti.

(Ok, autorius pripažįsta, kad kai kurie iš skaitytojų atpažins slippery slope argumentus. Bet kokią alternatyvą jis siūlo sveikam protui?)

Tačiau čia reikia prisiminti tris dalykus. Pirma, ir dabartiniai reikalavimai nėra jokio tarptautinio mažumų teisių standarto išpildymas, nes tokio standarto nėra. Ko reikalauti pasirenka LLRA.

(Ad hominem. Autorius dar kartą fiksuoja, kad idėja yra nevykusi, nes jos reikalauja LLRA ).

Antra, Lenkijoje Lietuvos lenkų padėtis yra vertinama pagal tai, ką teigia V. Tomaševskis. Jo kaltinimai priimami kaip faktas, o jo pergalės Lenkijos užsienio reikalų ministro buvo įvardytos pačios Lenkijos pergalėmis.

Ką besugalvotų LLRA, Lenkija visada turės tiek, kiek ir dabar, pagrindo tuos reikalavimus palaikyti darant spaudimą Lietuvai. Trečia, pačioje Lenkijoje dominuojantys dešinieji politikai varžosi, kas aktyviau rūpinsis lenkų diasporos padėtimi Lietuvoje ir kitose kaimyninėse šalyse. Toks rūpestis didina jų populiarumą savo šalyje, o Lietuva su LLRA jiems yra puikus politinis resursas, kurį protinga išnaudoti. Kodėl tokioje situacijoje Lenkija turėtų nepalaikyti augančių Tomaševskio grupuotės reikalavimų ir ateityje?

Prisiminkime, kad klausimas buvo ne apie tai, ar Lenkija palaikys augančius LLRA reikalavimus (kas savaime yra slippery slope, persipynęs su skubotu apibendrinimu – kad ir apie tai, ko siekia Lenkija kaip valstybė, bet mes jau pripratom). Klausimas buvo toks, ar santykiai su Lenkija bus geresni nei nepriėmus tų reikalavimų. Nuo atsakymo į šį klausimą autorius išsisuko, palikdamas tik priminimą kažkur pradžioje apie kažkokią sveiko proto daromą klaidą. Tai yra red herring atvejis – tiek argumentacija, tiek išvados neatsako į prieštaravimą.

O ką autorius siūlo “liberaliai grupei“?

Pirma, teigiantys, kad „niekas nenukentės, jei kitataučiai rašys pasuose kitomis kalbomis“ nesupranta, kad ne visi piliečiai vadovaujasi liberaliu principu, jog gerai viskas, kas manęs asmeniškai neliečia. Įstatymų formavimas beveik niekada nėra vien teigiamos sumos žaidimas, kur kažkas gali išlošti geresnę padėtį, kitų padėčiai ir savijautai savo šalyje nepablogėjant. Pilietiškai atsakingą ir valstybei neabejingą žmogų kone asmeniškai liečia viskas, kas susiję su valstybės gyvenimu. Jei toks pilietis nepritaria vienai ar kitai teisei ar privilegijai, tuo pačiu metu, kai vieniems piliečiams nuo tos teisės suteikimo tampa geriau, tam nepritariantiems piliečiams tampa blogiau. Tai pasverti yra politikų pareiga, kurią jie dažnai užmiršta apsiribodami pigiai moralizuojančiu žmogaus teisių diskursu. 

Žinoma, liberalaus mąstymo žmogui nesuprantama ir atgrasu, kaip kas nors gali būti nepatenkintas teisių kitiems suteikimu ir „koks tai kieno reikalas“. Tačiau toks kišimasis į bendrapiliečių reikalus vadinasi pozityvia laisve – piliečių teise dalyvauti sprendžiant bendrojo gyvenimo normas, kurios turėtų atitikti daugelio supratimą apie tai, kas yra gera ir priimtina. 

Šia logika, beje, remiasi ir Paulius Gritėnas, nesename tekste siūlydamas įteisinti homoseksualų santuokas ir argumentaciją užbaigdamas teiginiu, jog tą padariusi „Lietuva turi puikų šansą nieko neinvestuodama tapti patrauklesne ir malonesne vieta gyventi savo piliečiams“. Nesuvokiama, kad nevienalytėje visuomenėje, daliai piliečių nuo tokio sprendimo gyventi taptų patraukliau, o daliai – kol kas triuškinamai daugumai – patrauklumo ir pritarimo šalies įstatymams kaip tik sumažėtų. Negalima, kaip tą daro P. Gritėnas, skirstyti visuomenės narių į vertus išgirsti (pažangius) ir ignoruojamus, nes jų nuomonė tariamai pasenusi. Demokratinėje valstybėje konfliktuojančias nuomones Konstitucijos leidžiamuose rėmuose išsprendžia daugumos valia, o kiekviena pusė turi teisę ir pareigą mėginti tą valią pakreipti savo naudai. 

Aš specialiai visą argumentaciją surašiau be pauzių, kad nepasirodytų, jog išėmiau iš konteksto. O dabar pabandykime atsargiai suprasti, kaip bandoma atsakyti į liberalų teiginį, kad sprendimas rašyti pavardes dviem kalbomis yra niekam netrukdantis:

Sužinome, kad ne visi žmonės yra liberalai. Ok. Kas iš to? Ogi “Jei toks pilietis nepritaria vienai ar kitai teisei ar privilegijai, tuo pačiu metu, kai vieniems piliečiams nuo tos teisės suteikimo tampa geriau, tam nepritariantiems piliečiams tampa blogiau“.

Kaip sakiau, nenoriu šiame komentare vertinti pozicijos iš politinės pusės. Autorius turi teisę taip galvoti, kaip JAV gali būti manančių, jog mokėti socialinį draudimą, iš kurio finansuojama kontracepcija, yra nusikaltimas prieš tikėjimą. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad autorius bando įpiršti mintį, kad kažkas bando priimti sprendimą apie papildomas teises ne konstitucinio proceso būdu, tokiu būdu supriešindamas “liberalus“ ir “politikus“. Reikėtų įsitikinti, ar iš tiesų taip nori oponentai. Priešingu atveju turime  oponento pozicijos iškreipimą, siekiant sunešioti iškreiptą poziciją. Ši specifinė manipuliacija yra žinoma kaip straw man – šiaudinis žmogus.

Savo komentarą V. Sinica baigia taip:

Žmogaus teisių užtikrinimas pagrįstai yra vienas iš valstybės tikslų, tačiau klaida jį laikyti vieninteliu. Nėra nė vienos absoliučios žmogaus teisės, o jų taikymo ribos priklauso nuo to, kiek norima vardan jų aukoti kitų teises ir kitus valstybės tikslus.

Šie kiti tikslai sąlyginai gali būti pavadinti konstitucinėmis vertybėmis. Valstybė turi tikslą ginti žmogų ir sudaryti jam kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Tačiau kartu valstybė apsibrėžia principus ir vertybes, kuriuos taip pat įsipareigoja ginti. Pavyzdžiui, valstybės teritorinis vientisumas kaip viena tokių vertybių yra svarbesnis už atskirų jos piliečių gyvybes (!), todėl valstybė gali ir prireikus reikalauja tas gyvybes paaukoti užtikrinant šios konstitucinės vertybės išsaugojimą. Tai kraštutinis pavyzdys, tačiau tas pats principas galioja ir šeimos, motinystės, kalbos ir kitoms vertybėms. 

Suteikdama papildomas teises tautinėms ar seksualinėms mažumoms valstybė niekada negali vien pagerinti gyvenimo savo piliečiams. Ji tai daro tiek nepritariančiųjų piliečių gerovės (žinoma, ne ekonominės), tiek ir kitų konstitucinių vertybių (kalbos, šeimos ir t.t.) sąskaita. Nėra prasmės ironiškiems klausimams, ar nuo lenkiškų asmenvardžių išnyks lietuvių kalba. Atimant iš valstybinės kalbos dokumentų ir viešosios informacijos monopolį sumenksta jos kaip valstybinės statusas ir svarba, o tai jau savaime yra kitų padėties gerinimas valstybinės kalbos kaip konstitucinės vertybės sąskaita. 

Atkreipkime dėmesį į argumentacijos šuolius dviejose vietose:
Pavyzdžiui, valstybės teritorinis vientisumas kaip viena tokių vertybių yra svarbesnis už atskirų jos piliečių gyvybes (!), todėl valstybė gali ir prireikus reikalauja tas gyvybes paaukoti užtikrinant šios konstitucinės vertybės išsaugojimą. Tai kraštutinis pavyzdys, tačiau tas pats principas galioja ir šeimos, motinystės, kalbos ir kitoms vertybėms. 

Kaip jums patiko? Valstybės teritorinis vientisumas yra, iš vienos pusės, kraštutinis pavyzdys vertybių, ant kurių aukuro galima paaukoti gyvybes, bet tuoj pat pridedamas dar ir nefiksuotas sąrašas kitų vertybių, kurioms “taikomas tas pats principas“. Atleiskit, bet tai non-sequitur. Ši argumentacijos klaida yra žinoma kaip klaidinga analogija – bandymas primesti objektams, kurie turi KAI KURIŲ bendrų savybių, VISAS bendras savybes. Tik dėl to, kad valstybės vientisumas ir nacionalinės tradicijos gali būti vadinamos vertybėmis, nereiškia, kad dėl jų galima aukoti viską. Ta pačia logika vadovaujantis, beje, žmogaus teisės irgi yra vertybės.

Antra vieta:

Atimant iš valstybinės kalbos dokumentų ir viešosios informacijos monopolį sumenksta jos kaip valstybinės statusas ir svarba, o tai jau savaime yra kitų padėties gerinimas valstybinės kalbos kaip konstitucinės vertybės sąskaita. 

Kaip iš pirmos sakinio dalies seka antroji, ir kaip iš antros seka trečioji? Non sequitur!

Gavosi gana netrumpas komentaras, o aš dar nepriėjau prie straipsnio pabaigos. Kaip bebūtų, esu tikras, kad galima būtų tokių pat nesukabintų argumentacijų (o paprasčiau kalbant – tuščiažodžiavimo) surasti ir oponuojančioje pozicijoje.

Bet kuriuo atveju, tikiuosi, skaitymas tapo daug įdomesniu, o polinkis į kritinį diskursą bus užkrečiamas. Nes sugebėjimas atskirti pelus nuo grūdų ir abejoti viskuo, kuo mums nori priversti tikėti, padeda mums tapti iš tiesų laisviems.

 

 

 

 

 

 

 

 

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Public Sector Efficiency. No Joke

The hightlight of this week is the International Public Sector Effectiveness Conference in Vilnius, organized as a part of a program of events associated with Lithuanian Presidency of EU in 2013. I kept being puzzled if organizers didn’t lose the point in translation: Lithuanian version of the title contained the word “efektyvumas“, which, to be precise, translates to English as “efficiency“. The speakers, however, did not let themselves be led astray by a name, and it was efficiency of the public sector institutions that remained in focus.

Public sector in Lithuania has little to say about how more efficient it got, even during the  “Kubilius years“, the economic downturn period of 2009-2012. The notorious Sunset Committee, which was supposed to target waste and complexity in government processes, well, saw its sunset without accomplishing anything worth mention.To be fair, previous government, the Finance Minister Ingrida Simonyte in particular, did a lot to raise the issue and to do whatever was humanly possible at the time of crisis, including a freeze on government wages and hiring. The number of employees in government jobs decreased from 54945 to 51799.

Right now, with Social Democrats at helm, the trend reversed, and the number of government employees grew by more than 900 positions in just half a year. The Social Democrat vice speaker Gediminas Kirkilas in his keynote speech mentioned, among other things, that headcount is not going to be any measure of efficiency for this government, because it strives to provide also job security and motivation to employees. How this government is planning to do the trick of growing efficiency with ever increasing staff, remains its secret. Or, possibly, a translation error.

The problem,of course, is with the fact that Parkinson’s effect on government bodies in Lithuania is just as profound as everywhere else. Agencies are fragmented, not bothering to look into each other’s affairs, even just to streamline processes. This very European Presidency has been an excuse to take up additional staff across many ministries. I wonder, if they are going to be laid off after it.

In the words of Ken Miller, the public consultant and a speaker at this conference, “somebody needs to look at the plumbing and will most likely find how convoluted, complex and inefficient the government processes are“. The trick here is to start looking, and apparently, there is no one at the moment in charge of it.

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Atėjo metas pradėti nuo savęs

Mūsų didžioji tautos tragedija yra įsitikinimas, kad moralu daryti mažus nusikaltimus, jei kiti daro didesnius. Galima, ir net patartina nedaryti gerų darbų, jei kaimynas jų irgi nedaro. Galima į bet kokią kritiką atsakyti: “o tu į save pažiūrėk!“.

Kas yra mažesnis, kas yra didesnis – renkamasi pagal subjektyvius įvertinimus, kam kaip patinka.

To pasekmė yra labai paprasta: mūsų sąmonėje verslininkai – vagys, valdininkai – didesni vagys, policininkai ir gydytojai – kyšininkai, mokslininkai ir menininkai – išlaikytiniai, o “paprasti žmonės“, kuriuos visa ši šutvė sutartinai engia – runkeliai, alkoholikai ir kontrabandininkai. Tik aš vienas geras, nors kartais pavagiu, apgaunu, patingiu ir mano pagalba artimui apsiriboja mano genialiais patarimais. Gal ir pakeisiu savo elgesį kada, bet tik po visų kitų.
Ar atpažįstami argumentai? Jų pilni visi Delfio forumai.
Demokratinė sistema tokiai kultūrai nepadeda, nes ką bedarysi, išrinksi į valdžią vieną iš aukščiau nurodytų kategorijų.
Mūsų visuomenė per daug atskiria “mūsiškius“ nuo “nemūsiškių“, ir tai verčia ją dar labiau socialiai degraduoti. Žmonės, išvykstantys iš Lietuvos, nebūtinai gyvena geresnį gyvenimą, tačiau pabėga nuo to susiskaldymo, kuriame visi jaučiasi būdami teisūs, nors galvoja tik apie save. Jie bėga iš visuomenės, kurioje reikia daug ką keisti, tik atskiros jos grupės neprisiverčia žengti pirmo žingsnio, bet mielai parodo pirštu, kas jį turėtų žengti.
Gal imam ir kartą nustojam reikalauti? Kaltinti, teisti, brukti savas vertybes, kurių dar patys nepradėjom propaguoti, nes mes nesam pakankamai svarbūs, kad mums jos galiotų? Gal negalvojam, kad kas nors pirmiausia mumis turi pasirūpinti, kad kažkas gyvenime pasikeistų? Keista, gyvenam 20 metų laukiniame kapitalizme, o laukiam partinio-idėjinio vadovavimo…
Gal tada ir verslininkas bus geras? Ir valdininkas – ne rykštė, ir policininkas kartais galvoja apie mūsų saugumą, ir paprastas žmogus iš tikro visai ne paprastas žmogus, o gana sudėtingas žmogus, bandantis pragyventi sunkiomis sąlygomis, bijantis daryti radikalius sprendimus ir nepasitikintis tais, kurie juos daro, nes buvo pats ne kartą apgautas? Gal grįžtam į pirmapradį principą: pirma pasirūpink savimi, tada kitais, ir tik tada prašyk pagalbos?  Gal būsim pajėgūs tartis, eiti į kompromisus, o jei jau nuspręsim reikšti savo nuomonę apie valdžią, darysim tai ne mitingais, o rinkimais ir atviru dialogu? Nes valdžia – tai mes patys. Tik to niekaip negalim sau pripažinti.

Tiek parašęs, pagalvojau: “o kaip AŠ pradėsiu nuo savęs?“. Tad einu ir pervesiu 2% savo pajamų mokesčio NE SAVO vaiko mokyklai, o tiems, kuriems tų 2 procentų labiausiai reikia.

Paskelbta temoje Uncategorized | Komentarų: 3

Don’t Mess With PIIGS. Artūro finansinis žodynėlis 2011 metams

 

PIIGS:

Portugalija(-1.3% GDP), Italija (0.7%), Ispanija (0.7%), Graikija (-2.6%), Stebuklų Sala (1%*).

BRAANGS:

Brazilija(5%), Rytų Azija (7.8%), ANgola (7.6%), Gana** (9.9%), Sirija***(5.5%)

*Per pirmą metų mėnesį Airijos centrinis bankas nukalė BVP prognozę nuo 2.4% iki 1%. Arba Stebuklų saloje atsirado ugnikalnis, arba, kai kalba eina apie powerpointinį planavimą, airiai yra vakarų lietuviai.

**Vien tik auksas valdo mus šiais metais…

** Sunku nepastebėti, kaip įdomiai reaguoja Sirija į per arabų šalis nuvilnijusią politinę krizę. Į “Pykčio dieną“ niekas nesusirinko. Šalyje gyvenantiems žydams leista atstatyti sinagogas, o trejus metus blokuotas “Facebook“ ir “Youtube“ svetaines autokratinė valdžia tiesiog legalizavo. Gali būti, kad tai yra baltarusiško pavyzdžio laviravimas aplink problemas, bet Vyriausybė aiškiai siunčia ženklus, kad nori užimti regiono prioritetinės investicijų šalies vietą, kurią atlaisvino Egiptas.

Paskelbta temoje Ekonomika | Parašykite komentarą

Netikėti faktai pamąstymui: ar žinote, kad…

– kadangi nebuvo nulinių metų, tarp 1000 m. prieš mūsų erą ir 1000 mūsų eros metų atitinkamų dienų buvo praėję tik 1999 metai.
– standartinis pramoninis būdas pagaminti mononatrio glutamatą (E621) yra mielinė natūralių produktų fermentacija, panašiai kaip alui ir sūriui. Nenuostabu, kad parmezano sūrio 100 g  turi iki 10 g glutamininės rūgšties junginių.
– prieš 10 mln. metų beveik visa Vengrija, didelės dalys Serbijos ir Kroatijos ir kelių kitų šalių gabaliukai buvo ežero, žinomo kaip Panonijos jūra, dugne;
– be nuolatinio gruntinio vandens išsiurbimo, tokių miestų kaip Niujorkas metropolitenas būtų pilnai užtvindytas per 1-2 mėnesius.
– Betmeno miesto pavadinimas "Gotham City" iš tiesų atsirado daug anksčiau už komiksų seriją, XIX a. amerikiečių rašytojo Washingtono Irvingo raštuose, kaip pašaipus pseudonimas Niujorkui. Komikso kūrėjai "pasiskolino" šį pavadinimą XX amžiuje.
– tuo tarpu Sicilijos salos miestelio Porto Empedocle gyventojai 2003 metais "legalizavo" literatūrinį neegzistuojantį vietovardį: nubalsavo už tai, kad jų miestelis gautų antrą pavadinimą Vigata. Pastarasis pavadinimas iki to laiko egzistavo tik rašytojo Andrea Camilleri detektyvinėse knygose apie komisarą Montalbaną, tačiau tiek viešoji nuomonė, tiek pats rašytojas neslėpė, jog prototipu Vigatai buvo pasirinktas Camilleri gimtasis Porto Empedocle. Tokiu būdu miestelis pagerbė jį išgarsinusį autorių ir literatūrinį personažą.
Paskelbta temoje Knygos | Parašykite komentarą

Arturas tastes Hungary: day 2

Robert Parker has hardly heard anything about this grape, and it even hasn’t earned own entry on Wikipedia… but here’s your next Pinot Grigio: it is a little-known grape variety in Hungary called Kiralyleanyka (there are a few apostrophes and accent marks somewhere here, as it should be with Hungarian stuff). Crispy,easy on the palate, dry and fresh as spring water, simple in the best sense of the word. This one, circa 2006, comes from Szoke Matyas winery (accent marks omitted), highly recommended, but you have to visit Budapest to actually taste it for as little as 7 EUR. By the way, the best vintages in Hungary were in 2007, 2006 and 2003.
 
Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Nauja krizė Lietuvoje: “Kefyro nėra ir artimiausiu metu nebus“, sako Žemės ūkio ministras

Iškentę ekonominę krizę ir sunkiai pakeldami Egipto vertus vasaros karščius, Lietuvos gyventojai susidūrė su nauja stichine nelaime: Kefyro Krize. Didžiausių prekybos centrų lentynose – kaip iššluota. Strateginė žaliava, nacionalinio patiekalo, žinomo tarp šalies svečių kaip "the Pink Soup", pagrindinis ingredientas – kefyras – tapo netikėtu deficitu.

Nenuostabu, kad mokesčių ir karščių iškankintą tautą tai dar labiau priartino prie socialinio sprogimo ribos. Spontaniškos demonstracijos pradėjo rinktis prie Seimo, "Akropolio" ir Žemės ūkio ministerijos. "Lietuva be šaltibarščių – Lietuva be ateities!", "Kubilius išgėrė mūsų kefyrą!" – tai tik švelniausi iš užrašų ant susirinkusiųjų plakatų.
Sudėtingą situaciją pasunkino ir gandai. Bulvarinėje spaudoje bei eilėse prie taros supirkimo punktų sklando pačios įvairiausios teorijos. Anot nenorėjusio prisistatyti vilniečio Kuliešo, kefyro trūkumą skatina padidėjusi jo kontrabanda į Baltarusiją, kur savanorių pajėgos, reguliariai vartodamos šį gėrimą dideliais kiekiais, perdirba jį į taip reikalingas šaliai gamtines dujas. "Norfos" kasininkė lyg tarp kitko užsiminė, jog lietuviškų šaltibarščių išsiilgę į tėvynę atostogoms suvažiavę išeiviai pila juos į baseinus.  Pieno kombinatai kaltę įžiūri karščiuose, esą pienas išgaruoja anksčiau nei surūgsta. Visgi dauguma vilniečių, atiduodami duoklę nusistovėjusiai tradicijai, kaltina valdžią.
Deja, Vyriausybė nedaro nieko, kad atskleistų paslapties šydą. Mums nepavyko gauti oficialaus išaiškinimo iš pareigūnų, tačiau Žemės ūkio ministro žodžiai daugeliui kerta į širdį kaip peilis: "Kefyro nėra ir artimiausiu metu nebus". Raudonasis Kryžius informuoja, kad specialiai apmokyti savanoriai važinės po Lietuvos apskritis, mokydami visus norinčius gaminti šaltibarščius iš grietinės, pasukų ir jogurto "Actimel".
Ar ši galbūt dirbtinai sukelta širdžiai mielo gėrimo krizė sukels socialinę suirutę ir seniai prognozuotą valdančiosios koalicijos skilimą, parodys laikas. O kol kas norime paguosti tautiečius Internete rastu šaltibarščių receptu be kefyro.
Paskelbta temoje Pramogos | Parašykite komentarą